Nebesvarbu.
Man kraupiai traška dešinė ausis ir neurotiškai trūkčioja dešinės akies apatinis vokas. Braukiu ranka per styrančius trumpus plaukus ir spoksau į baltą sieną priešaky. Ar šone. Aplink mane vien baltos sienos. Taip ir būna, kai norisi šviesos. Suprantu, kad nesuprantu. Atsidūstu ir pakeliu akis į lubas, kurios tokios pat šaltai baltos. Kažką skauda, kažkas negerai iš esmės, bet nesigilinu į skausmą, jis nedidelis, praeis (turbūt). Vėl atsidūstu, nes lengva dūsauti pačiai vienai tuščiame kambaryje. Pakylu nuo kėdės ir paeinu kelis žingsnius į priekį, tada atgal, tada vėl pirmyn ir atgal. Nežinau kur eiti. Jaučiu, kaip šąla kojos, matyt dėl to, jog tiesiog kasdien darosi vis šalčiau. Bandau pati save apgauti, man šiaip visąlaik šąla kojos, aš miegu su vilnonėm kojinėm.
– Lauke šalta, – tariau aš, lediniame balkone stebėdama snaiges ir išpūsdama šiltą garų kamuolį iš burnos. O gal tai cigaretės dūmas?
-Pati tu šalta, – atšovė laukas atgal. Nebeturėjau ką pasakyti. Man atėmė žadą. O gal aš tiesiog užšalau vietoje kartu su savo žandikauliu.
Aš pradedu juoktis, aš juokiuosi. Aš suprantu, jog aš pervargau.
Apima keistas jausmas, jog greitu nutiks kažkas svarbaus, kažkas keičiančio gyvenimą, tačiau niekaip negaliu suprasti kas, mintys skęsta rūke. Visą mano smegeninė regis skęsti rūke. Kažkas keičiančio gyvenimą lyg ir turi abstrakčią formą, bet nesugebu įžiūrėti kas tai. Tarsi toj vaikiškoj knygoj, kurioj reikia sujungti taškus, kad išgautum kažkokią figūrą ar paveikslėlį, tačiau aš neturiu pieštuko. Aš turiu tik buldozerį. Aš turiu Lego. Aš neturiu nieko. Niekas niekam nieko. Galbūt ir nenutiks, aš nežinau, nemoku matyti ateities, neburiu iš kavos tirščių. Nes negeriu kavos.
Aš gyvenau. Aš gyvenu. Aš gyvensiu.
Spengia ausyse. Dešinė ausis vis dar traška prarijus seiles. Garsas toks, tarsi kas būtų numetęs ragelį, o aš jį vis dar bukai laikyčiau prikišusi prie ausies. Alio? Ryšio praradimas? Izoliacija. Galva tampa vis sunkesne. Zombių apokalipsė.
Lauke sninga ir aš be galo džiaugiuosi, nežinau kodėl. Turbūt džiaugiuosi dėl to, kad mane užpildo ramybė ir maloni melancholija, tai subtilus vidinis džiaugsmas. Sniegas visad atneša džiaugsmą. Na išskyrus tas akimirkas, kai reikia gramdyti suledėjusį automobilį. Nepamenu kur pastačiau mašiną. Mintis išblaško šaltos mano pačios rankos, prisilietusios prie odos, rankos, nerangiai bandančios nuvyti pabėgusią blakstieną.
Ramybė ir tyla. Tyla ir ramybė. Tai nesusiję dalykai. 21:47 virto 21:48, bet niekas mano gyvenime nepasikeitė. Praėjo tik dar viena mano gyvenimo minutė.
-Dar viena prarasta gyvenimo akimirka, – sušnabžda pesimistė manyje.
-Dar viena akimirka arčiau naujų galimybių, – sušnabžda optimistė manyje.
Štai prisimenu tas akimirkas, jaunesnę save ir kaip norėdavau pabėgti, toliau nuo žmonių, toliau nuo šio miesto, toliau nuo savęs, nuo visko, apie ką galėčiau galvoti. Pamenu, jog paskutinį kartą apie tai galvojau prieš šiek tiek daugiau nei kelis metus. Man pagerėjo ar pablogėjo?
Lauke vis dar sninga. Man vis dar traška ausis.