Išgeri stiklinę vandens.
Įniršis. Jauti nesveikai stiprų įniršį, priešpriešą, susierzinimą. Susierzinimas. Tave erzina viskas – ištarti ir nutylėti žodžiai, sakinių intonacijos, tekstai ir potekstės, veiksmai, atoveiksmiai. Tave erzina konkrečios abstraktybės ir abstraktus konkretumas – visa tai tuščia, šalta, neįvardijama, nutylėta. Kitaip tariant, tave erzina viskas ir niekas. Kai bandai paaiškinti, kas negerai, nerandi žodžių, o gal negali fiziškai įvardinti. Praveri burną lyg kažką sakydama, lyg norėdama išspjauti pilną burną nuodų, bet tik numoji ranka, susilaikai. Sunku paaiškinti tai, ko pati nesupranti. Jauti pyktį, jauti jį viskam ir niekam, bet neturi kur jo nukreipti – nukreipti nesuvokiamą pyktį neaišku dėl ko į kitus yra sudėtinga, tad belieka jį užspausti, nugesinti, numalšinti, palikti viduj. Kaip kokį nevaldomą milžinišką žvėrį, kurį tiesiog sukišo į jam per mažą narvą, laikinai. Tavo išdavikiškas vidus šį kartą pykčio nesugeria kaip kad dažniausiai būna. Dažniausiai tai užkasus viduj suveikia lyg kas būtų ant kaitrios liepsnos užpylęs kibirą ledinio vandens. Tačiau ne šį kartą. Atvirkščiai – pyktys sėjasi, didėja, platinasi, dauginasi. Neužilgo, visos tavo kūno ląstelės tampa prisotintos pykčio ir nesveiko įniršio, tavo visą kūną nevaldomai krato.
– Kodėl? – tu klausi savęs.
– Kodėl? – tu nori paklausti visų kitų, bet perdžiūvusi nuo per didelio kiekio kavos gerklė nebesugeba išstumti šių žodžių iš tavo burnos. Jie taip ir lieka suktis ant tavo liežuvio galo. Jauti kartėlio skonį.
Pyktis. Tai nėra svetima emocija, tačiau neabejotinai, tau tai gan retas svečias. Viduje susikaupęs pyktis šokinėja kaip teniso kamuoliukas, vis dusliau ir dusliau atšokdamas nuo skrandžio sienelių iki kol tyliai kažkur nepastebimai nusėda. Ssuveikia kaip uždelsto veikimo sprogmuo – staigiai, netikėtai ir griausmingai. Tuo metu kai tai įvyksta, pajauti stiprią disociaciją, tarsi tai būtų natūrali tavo reakcija. Atsiriboti, apsimesti, pamiršti, nebebūti. Nematyti ir negirdėti, nejausti.
– Tai negaliu būti aš, – sušnabždi sau.
– Bet juk tu taip elgiesi, – sušnabžda balsai. – Tai ir yra tavo tikrasis „aš“.
Sustingsti. Stengies neklausyti, stengiesi negalvoti. Po akimirkos supranti, kad labiausiai pyksti tik ant savęs, ant savęs ir nieko kito. Staigia vertikale tavo nuotaika neria į melancholijos ir depresijos dugną. Porą kartų apsisuka ore lyg dalyvautų lėktuvų šou.
Melancholija. Išeinanti taip pat staiga kaip ir ateinanti, nenuspėjama, nesideranti ir niekad nesileidžianti į kompromisus. Prarandi pusiausvyrą ir tave apima dar stipresnis erzelis, tad tyliai užsidarai vonioje. Ausų būgneliuose girdi cypimą, kuris nepraeina bent kelias minutes, tad atsisėdi į kampą ir užsimerki, ignoruodama prieblandą. Nekenti tokių situacijų, nekenti kai jautiesi taip, tarsi balansuotum ties praraja, lyg vaikščiotum peilio ašmenimis, nekenti, kai nesupranti ties kuo iš tikrųjų tu balansuoji. Kaip tu tai vadini, tai “buvimas ant ribos”, niekad nežinai, kas tave pastums ir į kurią pusę persisversi. Galvoji, bet galvoti nenori, tad stengiesi iš savo galvos išvyti paskutinius minčių likučius, kad liktų tik beribė tuštuma.
Atsistoji, šliūkšteli sau į veidą šalto vandens ir stengies nežiūrėti į veidrodį. Tu nenori matyti to žmogaus.
Išgeri stiklinę vandens. Po minutės išspjauni kraują.
Kartais galvoji tik apie tai, kaip tavo tikrasis „Aš“ tėra patys blogiausi dalykai ir savybės.
Kartais atrodo, jog skaudinti kitus tėra viskas, ką tu moki.
*************************************************************
Skęsti, negalima plaukti. Nėra jokių šansų išsigelbėti. Vien atsidūrimas vandeny jau reiškia panirimą, o panirus neaišku, ar kada išvis iškilsi paviršiun, ar padės tas gelbėjimosi ratas. Ir visai nesvarbu, kaip giliai esi įbridęs vandenin – panirimas yra pavojingas, nes jis dažniausiai tylus, ramus. Vanduo skleidžiasi, pasiglemžia iki kaulų smegenų, užburia, apgauna.
Vanduo apsemia viską ir nebelieka nieko. Tiksliau, lieka tik tamsa. Ir tuštuma. Taip ir gyveni pastaruoju metu. Jokio komforto, jokios paguodos. Jokios vilties. Tuštuma ir tamsa, kūnas plūduriuoja beorėj erdvėj, vakuume, niekur. Aplink nematyti nieko. Iš tikrųjų, tai tamsoj matyti tik tamsa. Manai, jog tai esminis šios būsenos dalykas, esminė peripetija. Kuo labiau grimzdi link dugno, tuo svetimesnis atrodo paviršius. Kuo gilyn, tuo tolyn nuo žmonijos, žmogiškumo ir gyvenimo. Kuo tolyn, tuo stipryn nebesinori grįžti, nebesinori stengtis.
Kartais norisi sugriauti kitų optimizmą, entuziazmą, ryžtą. Kaip kokį kortų namelį. Šaukti ant kitų, kaip viskas beprasmiška ir jog viskas nesąmonė, neturinti jokio tikslo ar prasmės. Tačiau jie to nenusipelnė, tad ir tyli. Kartais sunku slėpti liūdesį, susivaldyti, tad belieka tik šypsotis, tuščiai juoktis ir nieko nesakyti. Neverta. Tu ar taip, ar taip skęsti, nereikia į tai įtraukti ir kitų. Kartais geriau nežinoti. Jie dar turi šansą, tavo šansas seniausiai nuskendo.
Žmogiškoji galia yra ta, jog visad egzistuoja pasirinkimo laisvė, laisva valia, nesvarbu, kokia sukta jinai kartais gali pasirodyti. Pastaruoju metu tu tą laisvę intensyviai neigi. Nežinai, ar tu konkrečiai renkiesi, ar tiesiog dabar tai atrodo savaime suprantama, tačiau stengies kuo mažiau kalbėti apie tai, kas tave traukia dugnan, kas tave skandina, skaudina. Nemanai, kad tau kas tiesiai į akis yra tai pasakęs, tačiau skaitymo tarp eilučių dėka tu supranti, jog tavo bagažas yra per sunkus. Jis nepakeliamas tau, jis per sunkus net ir jį dalinantis su kitais. Tad kokia prasmė tai daryti? Kokia prasmė nardinti, skandinti kitus žmones? Kokia prasmė rizikuoti tuo, jog besispjaudydami sūriu vandeniu, jie tave pasiųs po velnių? Ne, ačiū.
Skendimas yra pačių skęstančiųjų reikalas.