Bandau aplinkinius paveikti šizofrenija. Kai kada tai man pavyksta, nors nežinau, nuo ko tai priklauso – ar čia jie silpnavaliai, ar čia aš įtikinamai kalbu. O gal nė vienas, gal jie tiesiog atsiduoda nežiniai. Nežinia egzistuoja kiekvienoje kūno ląstelėje, slepiasi, plečiasi, auga ir kontroliuoja. Jeigu bent kartą stočiau akistaton su savo nežinia, jeigu bent kartais nebijočiau nusukti akių žiūrint į veidrodį, galbūt aš paprasčiausiai daugiau suprasčiau. Vengiu, bėgu ir apsimetu, meluoju, kad man viskas gerai ir numetu savo firminę šypseną bei sarkazmą – mano gynybiniai (gyvybiniai) mechanizmai. Masinė apgavystė, masinė iliuzija. Jei juokauji ar šypsaisi, reiškias negali būti liūdnu. Tačiau apsimesti linksmu ir būti linksmu yra visiškai skirtingi dalykai. Įdomu, kiek žmonių aplink tai iš tikrųjų suvokia žvelgdami į kitų šypsenas. Bet kiek iš jų tai žino, bet nepritaiko. Žmonija apsigauna apsigavimu ir pamiršta, kad apsigavo. Apsigavimas tampa nežinia ir viskas vėl sukasi ratu.
Jeigu aš ne aš, tai kas aš iš tikrųjų? Viskas sukasi mano galvoje ir sudvejintos asmenybės smegenyse. Geroji aš ir blogoji aš. Gėris ir blogis. Tačiau man atrodo, kad šie dalykai neegzistuoja. Šios sąvokos tokios specifinės, kad jų ribos dažniausiai susilieja ir išnyksta. Sekundei pradedu didžiuotis tuo, kad niekada neturėjau jokių ribų. Bet tas ribų neturėjimas dažniausiai palaikomas paprasčiausia arogancija. Tegul. Kodėl man tai turėtų rupėti? Kartais atrodo, kad niekam niekas nerūpi. Niekas niekam nieko. Beprasmybė, kuri pripildo plaučius ir skandina. Pasiklydimas erdvėj ir laike, sklendimas kosmose, materijoje, visatoje, savyje, kituose. Plaučiai apsunksta, kankina bukas skausmo jausmas, tačiau apsižiūrėjus aplink, matai, kad tu ne vienas skęsti. Tik jie skęsta kitose terpėse.
Akys merkiasi, vėjas kyla, lietaus lašai kapsi. Ruduo ir melancholija, melancholija ir ruduo. Lapų čežėjimas ir šilti šalikai, arbatos su prieskoniais ir peršlapę batai. Ruduo širdyse, mintyse ir gyvenime. Amžinas ruduo, amžina melancholija. Melancholija ir depresija ir ta būsena, kai esi panardintas į kažkokį keistą skystį, jautiesi besvoriu. Sėdžiu savo galvoje ir trankausi į pilkas sienas. Labirintas labirinte, skausmas skausme, akis už akį, dantis už dantį. Blogis sąmonėjė, gėris ant liežuvio galo. Sąmoningas blogis yra geriau nei nesąmoningas. Bet kartoju, nėra nei blogio, nei gėrio, Esmė glūdi moralėje. Moralių skirtumas, valių kova.
Atstumas. Metrais arba mintimis, tačiau vis tik atstumas. Reikalingas man kaip anglies dvideginis. Keista logika, bet kada kas nors susiję su manimi buvo normalu. Gyvenimas nusėtas konkrečiomis keistenybėmis ir abstrakčiais faktais. Visi turime savo pasaulių faktų. Faktai kaip sputnikai, dažnai šalia, niekad kartu. Faktai slepiami, ribojami, dažnai primetami kitiems nesuprantant, kad pasaulių faktų skirtumas yra kritinė riba.
Smegenys pradeda abejoti šia informacija. Abejonė yra natūrali žmogaus būsena, kaip ir tyla. Tyla yra auksinė, abejonė – platininė. Daug kas to nesuvoka, viskas kilo iš abejonės. Abejonė yra tai, kas stumia mus į priekį. Mes gimėme iš abejonės ir su abejone. Ji buvo pasėta mūsų galvose kaip sėkla ir su metais ji bręsta ir auga.
Grandininė reakcija. Visko pasekoje paseka turi viską. Grandininė reakcija kliba, nes visa tai vyksta iš inercijos. Inercija ateina iš gyvenimo, o gyvenimas iš inercijos. Būtis yra tiek grandininė reakcija, tiek inercija, tiek abejonė. Skausmas ateina iš prisirišimo. Savo pasauliuose, kurie skraido beprasmybėje, mes kvėpuojame abejone.