Susierzinimas ir nuobodulys. Atrodo, jog nori kažką nuveikti, degi noru būti kažkuo produktyvi, kažkaip išnaudoti laisvą laiką, neprasedėti tiesiog šiaip sau, pasimėgauti savaitgaliu, bet viskas tiesiog erzina. Keistai erzina, tarsi staiga viskas užgeso. Viskas, kas patiko, kas domino – atsibodo, pasidarė nebeįdomu, nebekelia nei susidomėjimo, nei susižavėjimo, nei intrigos, nei kažkokios kibirkšties viduj. Tuštuma. Nuobodu tiesiog be galo be krašto, tarsi viskas aplink būtų nuvytę, įskaitant tave pačią. Visas pasaulio spalvas išsiurbė kažkokia kosminė jėga, kuriai negali pasipriešinti.
Lyg ir norėtum paklausyti muzikos, kažko smagaus, tačiau nieks nekabina, visa muzika nusibodusi ir nesi toj nuotaikoj, jog klausytumeis kažko naujo. Bukai skrolini YouTube ir Spotify taip ir nerasdama tinkamos dainos. Lyg ir norėtum ką nors pažiūrėti, gal kokį įdomų filmą, tačiau nenori perdėtai intensyviai mąstyti, o ir niekas iš filmų sąrašo neintriguoja pakankamai, jog atsidėtum porą valandų žiūrėjimui į televizoriaus ekraną. Tuščiu žvilgsniu galiausiai išjungi Netflix’ą ir nueini parūkyti. Lyg ir norėtum pažaisti kompiuterinį žaidimą, tačiau nei vienam žaidimui iš esamo pasirinkimo šią akimirką nejauti didelės aistros ar azarto. Piktai padedi atgal ant stalelio Playstation pultelį ir eini po šaltu dušu.
Sėdi ir erziniesi. Erziniesi ir sėdi toliau. Vaikštai pirmyn atgal be didelio tikslo, nuo vieno buto kampo iki kito. Diena prabėga tuščiai, ramiai ir neįdomiai, net nepastebi kaip sutemsta. Jautiesi savimi keistai nusivylusi.
Visos dienos yra tokios pačios. Visos tokios pačios yra dienos. Kelios savaitės berods beveik identiškos, eilinį kartą nebeskiri savaitės dienų. Kareivuko rutina su nuolatiniais sveikatos pablogėjimais ir sienų ramstymais bei važinėjimais tyrimams. Vaistų dozavimu rytais ir vakarais, rankų tirpimais, galvos svaigimais ir pykinimu darbiniam tualete. Kasdienė romantika, kai profilaktiškai atrodo, kad gali belekada numirti. Mintim, kad nebegali taip gyventi, o jei taip ir toliau, tai čia ne gyvenimas. Kartais besikeičiančiu požiūriu – kraštutiniais hipochondrijos arba absoliutaus nusispjovimo epizodais. Kartais pagerėja, kartais pablogėja. Nebežinai kaip jaustis.
Tačiau aprimsti (arba pavargsti, turbūt labiau pavargsti) ir diena tęsiasi toliau. Viena diena pasibaigia ir ateina kita, tokia pat. Kur nesibaigiantis spaudimas laikomas išrinktojo keliu.
Summertime sadness. Taip turbūt galima įsivardinti šią vasarišką melancholiją. Supranti, kad nėra ko laukti. Nėra nei vieno dalyko, kurio intensyviai lauktum. Prisimeni buvusios universiteto draugės vieną dieną šautą pasakymą, jog “gyveni tada, kai yra ko laukti“. Jauti keistą pasididžiavimą, jog išvis atsimeni šią lepteltą frazę ir begalinę nuoskaudą, jog dabar būtent ji apibūdina tavo gyvenimą geriausiai.
Savaitgalis atrodo kaip klampi emocijų pelkė nors nesijauti kažkaip ypatingai blogai. Nesijauti niekaip iš tikrųjų, arba nežinai kaip jautiesi, sunku įvardinti emocijas, kurias šią akimirką jaustum. Visad keista liūdėti vasarą. Geras oras, šiluma, pliekianti saulė kaip ir turėtų veikti atvirkščiai, tačiau tau kelią norą dingti, izoliuotis, pabėgti. Galbūt tereikia pakeisti aplinką ir tai praeis. Galbūt.
Tiesiog jauti chronišką nuovargį kuris niekur nedingsta, nesvarbu ką veiktum. Akimirkomis nori tiesiog gulėti lovoje ir nepajudinti nei piršto, kitą akimirką nori kažkur eiti, kažką veikti, tačiau tas besitęsiantis susierzinimas ir nuobodulys nepadeda. Laikas bėga, minutės sename laikrodyje tiksi ne tavo naudai, bet nieko negali padaryti. Vėl visą dieną sėdi ir erziniesi, erziniesi ir sėdi. Galiausiai pradeda temti.
Atrodo, kad nebetelpi savyje.
