Trūkčiojanti akis ir pingvinai
Nubėgęs tušas, nubrozdinti keliai ir skylė ten, kur turėtų būti širdis, iš kurios nepaliaujamai bėga kraujas. Įstrigusi medinė strėlė ir nerimastingas žvilgsnis pro langą.
Kartais kai kurie užrašai neturi gilios prasmės ir tėra minčių srautas
Nubėgęs tušas, nubrozdinti keliai ir skylė ten, kur turėtų būti širdis, iš kurios nepaliaujamai bėga kraujas. Įstrigusi medinė strėlė ir nerimastingas žvilgsnis pro langą.
Sėdi ir erziniesi. Erziniesi ir sėdi toliau. Vaikštai pirmyn atgal be didelio tikslo, nuo vieno buto kampo iki kito. Diena prabėga tuščiai, ramiai ir neįdomiai, net nepastebi kaip sutemsta. Jautiesi savimi keistai nusivylusi.
Nebeatsimeni savo tikro vardo, bet ar yra koks skirtumas? Tu juk sergi šizofrenija, tebūna tavo vardas kaip priminimas žmonėms, kiek daug jie dar gali prarasti.
Po akimirkos supranti, kad labiausiai pyksti tik ant savęs, ant savęs ir nieko kito. Staigia vertikale tavo nuotaika neria į melancholijos ir depresijos dugną. Porą kartų apsisuka ore lyg dalyvautų lėktuvų šou.
Kažkas keičiančio gyvenimą lyg ir turi abstrakčią formą, bet nesugebu įžiūrėti kas tai. Tarsi toj vaikiškoj knygoj, kurioj reikia sujungti taškus, kad išgautum kažkokią figūrą ar paveikslėlį, tačiau aš neturiu pieštuko. Aš turiu tik buldozerį.
Kentėti ir manyti, jog tai teisinga skamba labai jau katalikiškai. Nelabai būdinga tau, tiesą sakant. Nelabai būdinga man. O kas man būdinga? Kas, už visų tų kaukių ir vaidmenų, aš iš tikrųjų esu?
Tavo akis pradeda nevaldomai trūkčioti ir nors šiame kambaryje daugiau nieko be tavęs nėra, nuleidi galvą ir drebančiais pirštais palieti vietoje nenustygstantį akies voką. Apima keistas tąsos pojūtis, lyg kristum visą amžinybę, tačiau vieną akimirką viskas staiga dingsta ir nardai vakuume. Viskas staiga sustoja. Šlapia. Atsibundi baloje.
Bandau aplinkinius paveikti šizofrenija. Kai kada tai man pavyksta, nors nežinau, nuo ko tai priklauso – ar čia jie silpnavaliai, ar čia aš įtikinamai kalbu. O gal nė vienas, gal jie tiesiog atsiduoda nežiniai.