– Pavargai, negi ne? – paklausė Jis kreivai šypsodamasis.
– Aš visada pavargusi. Kaip mama sako, aš jau gimiau pavargusi, – atšoviau. – Beprasmiškas klausimas, beprasmiškas ir atsakymas.
– Kentėti ir manyti, jog tai teisinga skamba labai jau katalikiškai. Nelabai būdinga tau, tiesą sakant.
Nelabai būdinga man. O kas man būdinga? Kas, už visų tų kaukių ir vaidmenų, aš iš tikrųjų esu? Kartais atrodo, jog prarandu tam tikrus savo pojūčius, susilieju su aplinka. Chameleoniškos asmenybės ir gyvenimo būdo pasekmė. Kas nors dabar turėtų atsidusti ir visą tai skaitant pagalvoti „ir vėl prasideda…“. Ne, neprasideda, tiesiog niekada nesibaigia. Ir vėl vasara, ir vėl tas pats jausmas, lyg kas mane trauktų po vandens paviršium, kažkokia jėga, sūkurys. Mano smegenys lyg niekada neišsijungiantis kompiuteris, kuris keičia režimą tik miego arba girtumo atvejais. Amžina įtampa, amžinas stresas. Galva lyg šacmatų lenta, amžinai kuria strategijas ir apgalvoja įvairias situacijos variacijas, apgalvoja visus įmanomus ėjimus. Graudu, jokio spontaniškumo. Kaltas žinių troškimas. Dažnai būna, jog pagalvoju, ko man trūksta iki laimės? Nes visąlaik atrodo, kad vat jei tas ir tas nutiktų, turbūt būčiau laiminga. Bet nebūčiau, amžinai negana, amžinai kažko trūksta, nežinau ko. Gyveni ir ieškai.
– Bet ar tikrai yra skirtumas, ar būti savim ar būti kitu? – klausia katinas. – Savastis išlieka ta pati. Apsimetimas būna dviems atvejais. Arba apsimeti tuo, kuo norėtum būti, arba paslepi tai, kas iš tikrųjų esi.
Atrodo, kartais galva užsiciklina ties dalykais, kurie tam tikrais momentais atrodo visiškai neturintys prasmės, bet niekaip negaliu išmesti jų iš galvos. Kartais reikia tėkšti sau į veidą šalto vandens, kad sugebėčiau išpainioti mazgus. Kartais reikia blogai pasielgti vien tam, kad atsipeikėčiau, lyg koks antausis. Čia ne identiteto krizė, čia tiesiog aš. Tiesą sakant, nežinau kaip jaučiuos. Ištarti garsiai žodžiai praranda savo prasmę.
– Ar galima nesuprasti, kaip jauties? – klausiu tuštumos.
– Galima, – atsklinda iš kažkur toli.
Daugelis pagalvotų, jog mane kažkas kamuoja, kažkas pagalvotų, jog man liūdna ar apėmė melancholija. Iš tikro tai nežinau, mane dažnai aplanko tokios mintys. Man atrodo, kad tai dalis mano asmenybės, todėl tas neišvengiamumas kartais gąsdina, lyg koks blogas likimo ženklas. Kaip kažkada jau minėjau – buvimas manim yra asmeninė mano tragedija.
Tačiau nenorėčiau būti niekuo kitu.