Tavo akis pradeda nevaldomai trūkčioti ir nors šiame kambaryje daugiau nieko be tavęs nėra, nuleidi galvą ir drebančiais pirštais palieti vietoje nenustygstantį akies voką. Nesupranti, kodėl tai kartojas diena iš dienos, kodėl tai niekad nepraeina. Mąstai apie pervargimą, kūno sunkumą ir tai, kaip visiškai nebeįmanoma tapo susikaupti. Smegeninėje į sienas atsimušinėja stalo teniso kamuoliukai. Užsimerki, pabandai susikaupti, bet tik pajauti kaip pradeda svaigti galva. Po sekundės atsimerki. Kambario šviesa pasidaro per ryški, per intensyvi ir pagalvoji, jog gal reiktų prigulti, pailsinti akis bei kūną. Šilta lova (gali apsimesti, jog tai šiltos mylimo žmogaus rankos) sugers visas negandas, juk taip? Smegeninėje vėl šokinėja stalo teniso kamuoliukas. Pastaruoju metu mėtaisi tarp kraštutinumų – arba galvoje tuščia, arba nebespėji susekti visų joje besisukančių minčių. Nuotaika keičias greičiau nei filmo kadrai, besisukantys apšiurusioje kino salėje. Stop, 25-asis kadras – reklaminis intarpas kaip daužai galvą į sieną.
Paėjus porą žingsnių, krenti ant lovos ir dramatiškai atsidūsti. Tavęs neseniai paklausė „Argi pasaulis neatrodo daug gražesnis kai prabundi?“. Ne, neatrodo. Bet kai kurie dalykai išlieka gražūs tiek giliai miegant, tiek plačiai atmerktomis akimis, žiūrint apie ką kalbame. Apie grožio subtilumus pagalvojus vėl trumpam užsimerki. Arba ilgam. Jauti, kaip krenti. Apima keistas tąsos pojūtis, lyg kristum visą amžinybę, tačiau vieną akimirką viskas staiga dingsta ir nardai vakuume. Viskas staiga sustoja.
Šlapia. Atsibundi baloje.
Rūkas. Migla. Žinai, kad esi kažkokiose pelkėse, tik tiek. Aplink plyti maži nublukusios žolės kuokštai ir purvinos balos, į kurias vien pažvelgus subjūra nuotaika. Atidžiau įsižiūrėjus į horizontą, supranti, kad kiek tik akys temato, plyti pelkės. Net ir rūkui esant suvoki, jog tai – viena didelė pelkė, viskas tėra viena didelė pelkė. Galvą pradeda skelti taip, lyg kas nors, prieš pat tau čia atsirandant, būtų grąžtu gręžęs tavo smegeninę arba pati būtum trankiusi galvą į virtuvės plyteles. Iš nosies upeliu staiga pradeda bėgti glitus raudonas skystis ir vienu metu pagalvoji, jog apsivemsi. Skrandį lengvai tąso, tačiau nepaisant to, nusivalai kraują rankove ir dar kartą apsidairai aplink. Nežinai, į kurią pusę reikia eiti. O gal nereikia eiti? Gal reikia susisukti ant žemės į kamuoliuką ir likti gulėti amžiams?
Pelkė. Tikrai ne ta vieta, kur norėtum atostogauti (nėra paplūdimio, su kuo tinklinį lošt?). Nusijuoki į tuštumą, tačiau tuštuma tau tuo pačiu neatsako. Užsimerki ir tikiesi, jog prabusi lovoj. O, bet, tačiau. Kelintą kartą atsidūsti ir pabandai sukaupti visas jėgas. Kūnas švininis ir jausmas toks, lyg kas kątik tau į gerklę būtų susmeigęs švirkštą raminamųjų. Nelogiška. Ši vieta nelogiška ir reikia iš čia kuo skubiau dingti. Tad po truputį bandai statyti koją po kojos. Eiti sunku, lyg bandytum judėti su prie kojų pririštais svarmenimis, kurie stabdytų kiekvieną tavo žingsnį. Iškart prisimeni filmus apie mafiją, bei tradicinius „kojas į betoną ir į upę“ vaizdus. Po minutės ir vos kelių nueitų žingsnių skaudžiai tėškies ant žemės. Smūgio būta tokio stipraus, kad ne iškart supranti, kas nutiko. Tik po kokių dešimties sekundžių vos ne vos sugebi apsiversti, atsigulti ant nugaros. Įžūliai spoksai į pilkšvą dangų, kuris, regis, tuoj tuoj pratrūks.
– Paleiskit mane, – beviltiškai tari į niekur. – Aš tiesiog noriu iš čia ištrūkti…
Progreso iliuzija? Nežinai, kiek laiko praguli ant žemės. Laimingi laiko neskaičiuoja, negi ne? Sunkiai, tačiau valios pastangomis sugebi atsistoti. Nusivalai nuo savęs keletą prilipusių žolės kuokštų, kurie visiškai nekeičia to, kad tu vis tiek atrodai kaip pertempta per purvyną. Apsidairai aplink ir netoliese pamatai kažkokį stulpą su ženklu, kurio neįžiūri. Keista, kai pirma daireisi, lyg ir nematei jokio stulpo, aplink buvo tuščia tuščia, vien balos. Staiga apima panika ir šaltas prakaitas pradeda žliaugti tavo nugara. Bandai suklykti, tačiau nė negirdi savo balso. Visą garsą sugėrė mirtina pelkės tyla ir keista, perkreipta, iškreipta pelkės atmosfera. Nusiramini ir įbedi akis į stulpą, kurio link pradedi ryžtingai eiti (ryžtingai yra drąsus žodis). Paėjėjus arčiau, įžvelgi tai, ką būtų galima pavadinti stotele – kažkur tolumoj stovi vienišas medinis suolelis, o neįžiūrimas ženklas ant stulpo – autobuso stotelės ženklas. Stotelė pelkėse? Kas toliau – „McDonald‘s“? Man du čyzus ir bulvyčių. Pradedi isteriškai juoktis. Šį kartą visa tai sugebi išgirsti.
Kėblini toliau, stengdamasi išvengti didesnių balų, nors nėra skirtumo, sportbačiai jau seniausiai permirkę, o drabužiai nepaprastai purvini ir iš esmės sugadinti. Krauju permirkusi rankovė taip pat neguodžia. Staiga pamatai, kad stotelėje iš niekur nieko atsirado keletas figūrų. Pagalvoji, gal vertėtų eit link jų, bet apima labai bloga nuojauta. Tau atrodo, kad čia neturėtum būti, tad geriau pasistengti neatkreipti į save per didelio dėmesio. Visa pelkė tiesiog klykia „Pavojus, nešdinkis“, tačiau ignoruoji baimę, siaubą bei paniką. Bandai nusiraminti, galvoti logiškai – adekvačiausia būtų laukti stotelėje, o ne eiti į nieką, iš kurio galbūt niekuomet ir nebegrįši. Aišku, galbūt toliau paėjėjus atsiras kruizinis laivas ar sraigtasparnis, tačiau ir autobusas sueis. Po ilgų pamąstymų bei diskusijų su savimi, vis dėl to nusprendi eiti link stotelės (yra daug savidestrukcijos rūšių).
Priėjus stotelę, prireikia visų valios pastangų nepradėti klykti iš išgąsčio – personos, stovinčios šalia iškreiptais veidais ir kūnais tave nejuokais išgąsdina. Visas kūnas nueina pagaugais ir net pajauti, kaip veidas turėjo pasikeisti į lapo baltumo spalvą. Drebančias rankas sukiši į džemperio kišenes ir šaltu veidu apsimeti, jog nesidairai, jog tavęs niekas netrikdo. Tačiau vieną akimirką skrandis sugurgia taip, jog pagalvoji, kad visai praverstų tas išjuoktas pelkių „McDonald‘s“.
– Gal malonėtumėt pasakyti, kiek dabar valandų? – rimtai tari vienai figūrai. – Skubu į susitikimą.
Tyla. Taip ir pamanei, kad tavo komedijinis talentas bus neįvertintas. Meti žvilgsnį į stotelės ženklą, ant kurio kreida surašyti įvairūs simboliai, kurie nė velnio nieko nepaaiškina. Autobusas į pragarą? Į miesto centriuką? Bariuką? Jautiesi pasimetus.
Bekontempliuojant pasimetimo sąvoką, pastebi iš tolo atsklendantį autobusą. Taip, autobusas sklendžia. Ir tai daro taip tyliai, kad pamanai, jog tau tiesiog vaidenasi (kaip gali nebūti garso?). Ar tave tai nustebina? Nelabai. Po šio įvykio viskas staiga tampa per daug nuobodu, aišku ir paprasta. Bet garso vis tik nėra ir mirtinoje tyloje atsklendęs autobusas lėtai sustoja. Prasiveria durys, tačiau niekas neišlipa. Nė nepagalvojusi įlipi ir klesteli bet kur. Aplink tuščia.
Autobusas tyliai užsidaro, tačiau ar juda, ar stovi vietoje – nežinai. Vėl apima bloga nuojauta, vėl šaltas prakaitas žliaugia tavo nugara. Bandai save pralinksminti begalvodama apie pelkės autobusų parką, kiek pelkių svarų kainuoja viešojo transporto bilietėlis bei kaip atrodo pelkės keleivių kontrolė. Po dešimties sekundžių pasidaro nebejuokinga. Tyliai atsidūsti ir užsimerki. Jauties lyg skęstum – isteriškai maskatuoji rankomis bei gaudai paskutinius oro gurkšnius. Viskas išnyksta ir po sekundės, iš naujo atsiranda.
Kartais reikia paskęsti tam, jog galėtum prisikelti.