Dugnas, pagaliau, su dideliu džiaugsmu, pasiektas ilgai lauktas beprasmybės dugnas. Dauguma tik pakraipytų galvas – ar tikrai yra kuo džiaugtis tokiu atveju? Atsakymas – taip ir tik taip. Kritimas į bedugnę ir ramina tuo, kad ji turi dugną. Neįmanoma apsakyti džiaugsmo, kuris pajaučiamas, kai pagaliau tėškiamąsi į šaltą ir šlapią paviršių. Tuo metu suvokiama, kad yra tik dvi išeitys – arba likti gulėti dugne arba kilti. Negalvokit, jog kalbama apie fizinį šulinį ar dar ką. Ne, tai metafora, kalbame apie metafizinę būtį. Kritimas yra tas pats, kas skendimas. Kūnas po truputį liaujasi egzistavęs, galvoje esančios mintys išsilieja į smegenis ir nustojama galvoti. Bent kartą gyvenime.
Atsistoji, meti žvilgsnį į neoninę iškabą ir tada pažvelgi į savo purvinas rankas. Delnų linijos taip giliai įsirėžusios, lyg jos būtų atsiradusios peilio dėka. Galbūt taip ir buvo, nebegali atsiminti. Atsiminimai susilieja į vieną ir nebelieka nieko, tik tamsa. Negali suprasti – ar nenori atsiminti, ar tiesiog negali. Apsidairai aplink – tuščias ir tamsus skersgatvis, kurio vidury stovi deganti, surūdijusi statinė. Matyt, jau bus vėlu, dangų aptraukė tamsūs debesys, pakilo šaltas vėjas. Jaučiamas artėjančios žiemos kvapas. Nebeužilgo…
– Žygimantai? – girdi kažką kviečiant netoliese.
– Kukū, – atsiliepi. – Kas manęs klausia?
– Kunigaikšti, – nuaidi beveik čia pat.
– Taip, klausau. Ko jūs norite iš manęs? Pasirodykit.
Jokio atsako, tik tyla, spengianti ausyse. Realybė išsilieja, vaizdai tirpsta, garsai kažin kur dingsta. Stovi sustingęs it statula. Po sekundės atsipeikėji.
– Žygimantai, su kuo tu čia kalbiesi? – klausia manęs draugas Džekas.
– Ar manęs niekas nekvietė? – nusistebi. – Regis girdėjau kažką mane šaukiant.
– Drauge mano, vėl kliedi, – atsidūsta Džekas. – Šitoj pakampėj tik mes dviese, daugiau nė gyvos dvasios. Geriau eime gultis. Vėliau bus taip šalta, kad net bluosto nesugebėsi sudėti.
Džekas buvo tavo geriausias draugas. Suprantama, tai nėra jo tikras vardas. Tarp valkatų ir benamių atsirado nauja mada – vadintis pseudonimais. Galbūt todėl, kad persekiojo toks pojūtis, jog tikruosius vardus iš mūsų būtų atėmę kaip ir visą kitą. Mes neturėjome nieko, visiškai nieko. Vienintelis dalykas, kuris liko mums, tai buvo tik mūsų savastis. Džekas buvo vidutinio sudėjimo gan aukštas barzdotas vyrukas, kątik įkopęs į ketvirtą dešimtį. Jo tamsios akys atrodė tuščios ir kartu – pilnos skausmos. Džekas pasakojo, jog kažkada turėjo gražią šeimą, žmoną ir vaikus, tačiau praradus darbą jam neliko nieko kito tik kabintis į butelį. Butelys, tie nuodai, tapo tiek jo išsigelbėjimu, tiek pasmerkimu. Džeko pravardė ir kilo iš jo mėgstamiausio gėrimo – viskio „Jack Daniels“. Galiausiai žmonai nusibodo jo girtuokliavimas ir Džekas atsidūrė gatvėje.
– Ar eini? – Džekas paklausia ir nutraukia tavo mintis.
– Ne, aš dar pastovėsiu ir pasišildysiu, – atsakai. Džekas nusišypso ir pasuka link nebegyvenamo ir apgriauto pastato – jūsų laikinų namų.
Paeini porą metrų link senos, surūdijusios statinės ir ištiesi rankas. Šilta ugnis laižo tavo sušalusius delnus. Šiluma tau primena tavo praeitį ar bent jau jos nuotrupas, kurios po tuputį jau pradeda blukti.
Augai šeimoje, kurioje niekada nejautei nepritekliaus. Tačiau štai tau sueina dvidešimt treji ir tau diagnozuoja šizofreniją. Ir visas pasaulis subyra. Liga progresuoja greitai, skausmingai ir visiškai nesigailėdama tavęs. Štai tu stovi priešais veidrodį ir negali atpažinti žmogaus atspindyje. Rodos, jog jis tik negailestingai juokiasi iš tavęs, matai jo iššieptus dantis ir girdi pašaipų juoką. Neištveri to ir tavo kumštis zvimbdamas lekia link atvaizdo. Po akimirkos atsimerki. Vis dar stovi priešais sveiką, neįskeltą veidrodį. Tačiau jauti, jog kažkas laša tavo krumpliais. Kraujas. Šiltas, glitus, raudonas kraujas. Nebesupranti kas vyksta.
Tokių įvykių buvo ir daugiau. Jie kartodavosi ir kartodavosi. Galiausiai tave uždarė į beprotnamį. Dėl to, jog nesusižalotum savęs, bet iš tikrųjų dėl to, jog nesužalotum kitų. Negalėjai ten ištvert, jauteisi lyg kasdien būtum smaugiamas milžiniškos nematomos rankos, prieš kurią negalejai kovoti. Pabėgai. Namo grįžti nenorėjai, negalėjai, tad miesto gatvės tapo naujaisiais tavo namais, tavo išsigelbėjimu. Čia susipažinai su naujais žmonėmis, su Džeku. Prisimeni savo pirmą pokalbį su juo.
– Vaikine, koks tavo vardas? – draugiškai paklausė Džekas. Jo akys keistai žybčiojo.
– Žygimantas, – atsakei net nepagalvojęs.
– Žygimantas? Primena istorijos pamokas, primena didžiuosius Lietuvos kunigaikščius… – nostalgiškai nutęsė Džekas.
Nuo tos akimirkos niekas į tave kitaip ir nesikreipdavo. Tapai Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Žygimantu I-uoju. Dabar, praėjus keliems metams po tavo vadinamojo karūnavimo, tu net neabejoji, jog visą gyvenimą ir buvai juo. Nebeatsimeni savo tikro vardo, bet ar yra koks skirtumas? Tu juk sergi šizofrenija, tebūna tavo vardas kaip priminimas žmonėms, kiek daug jie dar gali prarasti. Stovėdamas šalia senos statinės tebegalvoji apie savo gyvenimą. Beprasmybių beprasmybė.
********************************************************
Kitą rytą atsibundi drebulio krečiamas. Pasižiūri pro tuščią kiaurymę sienoje, kurioje kažkada buvo langas ir matai krentantį sniegą. Susisuki į kamuoliuką ant šaltos ir kietos žemės ir bandai toliau miegoti, tačiau ledinis vėjas tau neleidžia. Šaltis tapo tavo įprastu palydovu. Šaltis supo tave visur – tiek naktyje, aplinkinių žmonių veiduose, sieloje, širdyje. Šaltis, kurio neišguis jokia šiluma. Tai, kas prarasta ir ko niekada nebesurasi. Galbūt tai blogai, o galbūt ir ne. Gėris ir blogis. Tačiau tau atrodo, kad šios sąvokos iš tikrųjų neegzistuoja. Šie dalykai tokie specifiniai, kad jų ribos dažniausiai susilieja ir išnyksta. Nėra nei gerų, nei blogų žmonių, čia ne Disnėjaus filmukas, čia realus gyvenimas. Žmonės multidimensiniai, daugiasluoksniai, su skirtingomis vertybių sistemomis. Tačiau vieną dalyką tu vis dėlto pastebi – empatijos trūkumas. Dabartiniams žmonėms trūksta empatijos, visi po truputį tampa jausmus niekinančiais sociopatais. Kartais atrodo, kad niekam niekas neberūpi. Niekam, niekas, nieko. Prisimeni, kaip gydytojai kalbėjo apie tavo ligos simptomus – apatija, sumenkusi jausmų galia, socialinė izoliacija. Kodėl, kai diagnozuojama tokio pobūdžio liga, šie dalykai staiga tampa tokiu baisiu iškrypimu? Juk dabar vos ne kas antram žmogui būdingi šitie bruožai. Vyrauja diskriminacija, dvigubi standartai ir dar velniai žino kas.
– Žygimantai? – aiškiai išgirsti Džeko balsą kažkur netoli.
– Taip, aš jau nubudęs, – atsakai. Ir taip žinai, kad jis to paklaustų.
– Žinai, jog šiandien tavo eilė?
– Žinau, žinau, – atsidūsti.
Tavo eilė. Tavo eilė daryti tai, ko negali pakęsti. Tavo eilė eiti ir sėdėti prie parduotuvės durų, prašyti išmaldos, tikėtis, jog žmonės, pažiūrėję į tokį suskretėlį kaip tu, bus gailestingi. Tačiau žmonės nėra dosnūs. O ir kodėl turėtų būti? Štai sėdi tu, benamis, kamuojamas nepagydomos ir sunkios ligos, ir štai šalia tavęs sėdi narkomanas, kuriam pinigų tereikia dozei, džiaugsmo tabletei, visagaliam švirkštui. O tau pinigai reiškia duonos riekės nusipirkimą, sugebėjimą ramiai užmigti, o ne vartytis kamuojamam alkio dieglių. Kaip kažkur girdėjai sakant – „Pinigai neatneša laimės, tačiau geriau verkti naujame Mersedese, o ne ant seno dviračio“. Tyliai atsistoji, nusivalai dulkes (pats nesupranti kodėl, tavo rūbai ar taip ar taip jau seniai nublukę ir praradę spalvas), išeini iš apgriauto pastato ir nutipeni link artimiausios parduotuvės. Atsisėdi prie įėjimo ir suglaudi purvinus delnus. Žiūri tiesiai į žmones, į jų šaltas akis, į bejausmius veidus. Kiek pastebėjai, dauguma benamių nudelbia akis, bene gėdą jaučia? O tu nejauti, tu nebežinai, ar išvis sugebi jausti. Jausmai yra kažkas tolima, iš praeities.
Šalta, iš žmonių burnų virsta garai, kaklai aprišti spalvotais ir storais šalikais, o rankos aptrauktos odinėmis pirštinėmis. Niekas net neatsisuka pažvelgti į tave, visi kažkur bėga, kažkur skuba. Prie tavęs prieina tavo amžiaus vaikinukas.
– Ko čia sėdi? – šaltai ištaria. – Dirbti eik, nereiks čia išmaldos prašyti.
Vaikinas net neatsisuka į tave ir nueina toliau savo keliais. Tu jo nekaltini, daug kas taip sako, kai tik pamato jauną, iš pažiūros sveiką vyrą gatvėj. Dauguma turbūt mano, kad jis taip bando prasimanyti pinigų alui ar dar kam. Kad tupi čia po gero vakarėlio ir bando užsidirbti kitam. Kad turi šiluma alsuojančius namus, švarių rūbų, šviežiai pagaminto maisto. Deja…
Prie parduotuvės sėdi jau nežinia kelintą valandą, nesigaudai laike, nesigaudai erdvėj. Pro tave zuja minios žmonių ir tik vienas kitas iš tikrųjų pastebi tave. Po kurio laiko prie tavęs prieina liekna, trumpų plaukų, strazdanoto veido, neregėto grožio mergina. Nesupranti, ar tai vyksta iš tikrųjų, ar ji tik tavo vaizduotės vaisius.
– Koks tavo vardas? – paklausia ji ir nusišypso.
– Mano vardas? – pasimeti, net nesitikėjai tokio klausimo. – Mano vardas yra Žygimantas I-asis.
– Visai kaip Lietuvos didysis kunigaikštis? – jos mėlynos akys pilnos rimties.
– Būtent taip.
– Tada paklausiu, kodėl didysis kunigaikštis prašo išmaldos?
– Todėl, kad didysis kunigaikštis neteko visų savo turtų, neteko savo pilies ir tvirtovių, neteko savo valdytų žemių ir turbūt neteko sveiko proto, – dramatiškai, rimtu balsu atsakai tu.
– Man labai gaila, – nuoširdžiai taria ji. – Tikiuosi, jog ši moneta bent kiek pagelbės kunigaikščiui atstatyti savo šlovę.
Mergina įspraudžia monetą į tavo rankas ir liūdnai besišypsodama nueina tolyn. Girdi kaip jos žingsiai vis tolsta ir tolsta. Kelias minutes sėdi apimtas transo. Pradedi manyti, kad tau vėl vaidenasi, kad tave apėmė haliucinacijos, kad matai tik tai, ką nori matyti. Tačiau šaltas metalo gabalas įrodo, jog tai nutiko iš tikrųjų. Pažiūrėjęs į ranką, pamatai žaižaruojančią 5-ių litų monetą. Pasirodo, vis tik egzistuoja šviesos žiburiai, vienas žiburys tamsiame ir aklame pasaulyje. Atsidūsti ir pasijauti geriau. Bent kuriam laikui.
*******************************************************
Vakar nusipirkot maisto ir iš tikrųjų jauteisi kaip valdovas, aukštuomenė, buržuazijos dalis, kai judu su Džeku dorojote sausą valgį. Įsivaizdavai, kaip jūs milžiniškoje menėje sėdite prie vaišėmis nukrauto stalo. Panašiai ir jautėtės.
Tačiau šiandien, sėdėdamas apleisto pastato kampe jauteisi nekaip – tave persekiojo bloga nuojauta, tarsi koks lemtingas ženklas. Galva buvo tokia sunki, kad vos galėjai atplėšti ją nuo savo krūtinės. Rankos ir kojos pamėlusios nuo šalčio, tave kratė drebulys ir matyt, ne tik nuo šalto speigo. Viskas atrodo taip tamsiai, ypatingai ateitis. Negi tai jau viskas? Galbūt tai paskutinės tavo sveiko proto dalelės išnykimas, išsitrynimas iš smegenų. Galvoje tuščia, visai kaip krentant į bedugnę, kai visos mintys palieka kūną. Nebegali galvoti, akys lėtai merkiasi. Įsiklausai į aplinką. Žingsniai? Negi jos didenybė Mirtis atėjo pasiimti tavęs? Ne, ne, negali būti. Dar per anksti, dar per jaunas, dar per daug visko gali duoti pasauliui, gali jo daug ko išmokyti. Tau tik reikia truputį dar pamiegoti, truputį pailsėti, trumpam užmerkti akis. Leisti panirti sau į miego karalystę be sapnų. Ir kai atsibusi, pasaulis sušvytės naujomis spalvomis, tu tuo tiki, tu tą žinai.
Tačiau tu taip niekada ir nebeatmerkei savo akių.
Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas I-asis mirė taip pat, kaip ir gyveno – tyliai, nepastebimai, su kančios šypsena veide.