Reikia išsitraukti strėlę iš širdies.
Aš esu visiškai tuščiame kambaryje Romoje ir guliu senovinėj, tačiau pilnoj kraujo vonioj. Pro langą girdisi naktinis klegesys, o oda nueina pagaugais nors ir pučia šiltas rudeninis vėjas. Kažkur tolumoj girdisi gatvės muzika, o tamsus šaligatvis blankiai apšviestas blausių miesto šviesų. Nubėgęs tušas, nubrozdinti keliai ir skylė ten, kur turėtų būti širdis, iš kurios nepaliaujamai bėga kraujas. Įstrigusi medinė strėlė ir nerimastingas žvilgsnis pro langą. Aplink esančios grindų plytelės šlapios nuo besiteliūškuojančio rožiniai raudono vandens. Mano plona cigaretė seniausiai užgeso man ją belaikant šlapiuose tarpupirščiuose, iškeltuose virš vandens, o pelenai vienas po kito sukrito vandenin.
Įdomu, jei nupieščiau smagų pingviną ant balto popieriaus lapo, gal nustočiau juos sapnuoti? O gal padėtų draugas ančiasnapis? Tikiu, jog visas zoologijos sodas subėgtų man pagelbėti… Suprunkščiu ir papurtau galvą, bandau atsikratyti absurdiškų minčių ir staigiai sumirksėti, tačiau dabar mano išverktas akis akina ryški balta lempa vonioje, viskas kaip per miglą, o ant akių tarsi užkritęs juodas raištis.
Akyse mirguliuoja tai vonios, tai kažkokios pelkės vaizdai. Tai didelė vonia kambaryje Romoje, tai baisus pelkynas vidury niekur, tai raibuliuojantis rožinės spalvos vanduo, tai burbuliuojanti žalia. Mano kairė akis pradeda nevaldomai trūkčioti ir vaizdas pasidaro epileptiškai nestabilus, lyg viskas kratytųsi tarsi automobiliu važiuojant per žvyrą. Negaliu suprasti kas vyksta, tad vėl mano pasąmonė neištveria ir subyra.
Nuo akinančių Romos vonios lempų man paskausta akis, tad užsimerkiu. Aš įkvėpiu oro ir išspjaunu vyną.
Egzistuoja žmonės, kurie yra visiškai kitose orbitose, jie tolimi viskuo, kuo tik gali būti. Ar bent taip atrodo, jog jie yra nuolatinė tavo priešprieša. Tu žengi žingsnį į priekį, jie žengia žingsnį atgal. Jie gyvena kitoj visatoj ir jų trajektorija niekad nesusikerta su tavo. Tu esi, tavęs nėra, tie žmonės toliau gyvena savo gyvenimą, toliau skrieja savo trajektorija ir toliau egzistuoja savo orbitose. Jų gyvenimas visiškai nepriklauso nuo tavęs, jūs neturit jokių susikirtimo taškų, nieko bendro. Toks stiprus pojūtis kartais būna su kuo nors bendraujant. Ar kas nors pastebėjo, kad kartais tave ir šalia sėdintį žmogų skiria šviesmečiai?
Kartais galvodavau, jog kažkaip vis atsilieku nuo kitų. Nespėju, nepaveju, bėgu visu greičiu, išnaudoju visas jėgas, tačiau nuolat pritrūksta tiek nedaug, kad būčiau toj pačioj vietoj, toj pačioj orbitoj. Bet niekad nesu. Niekad nepasiekiu to paties taško, kaip ir jie. Niekad nedarau taip gerai, kaip jie. Niekad nesu toj pačioj lygoj, tam pačiam lygmeny, kaip ir jie. Jie pasaulio viršūnėj, o aš kažkur jūros dugne. Jei labai save laužyčiau, gal pavyktų ir pagaliau priartėčiau prie jų, pagaliau pasiekčiau tą patį tašką, tą pati šviesmetį. Jei tik.
Po kurio laiko nustojau bandyti tą daryti. Paprasčiausiai tai nustojo rūpėti.
Užmerktomis akimis, begulint atvėsusioje vonioje, prisimenu kaip kažkada, kažkokia nepažįstama jauna mergina valgė mėlynių jogurtą 17-ame troleibuse. Pamenu, jog taip ir nesupratau, ar aš sapnuoju dar vieną keistą sapną, ar matau dalykus kurių nėra, ar tai tik viena iš tų keistai siurrealių dienų kur teištari “būna pasitaiko“. Ši diena visiškai panaši. Tiksliau, ši diena tokia pati. Nesuprantu, ar viskas, ką dabar jaučiu yra tikra, ar tai siurrealus mano išgyvenimas, ar keistas sadistinis sapnas. Ar galbūt viskas viename? Ar vonia yra tikra? Ar ši vieta tikra, ar kraujas tikras?
Metalinis strėlės antgalis, giliai įstrigęs mano krūtinėje atrodo tikras. O dabar jau ir šlapi sparneliai nusidažė sodriai raudona spalva. Įsirėmusi kojom į vonią bandau laužti medinę strėlės dalį.
